Žoliapjovės ir krūmapjovės: ką reikia žinoti prieš įsigyjant

Jei jūsų puoselėjama pievelė toli gražu neprimena lygaus futbolo lauko, joje ar aplink ją auga įvairūs krūmokšniai, lygiai nupjauti kraštus vejapjove trukdo tvora ir įvairiausi kiti objektai, tuomet aplinkai padailinti ir darbui palengvinti jums prireiks nešiojamosios žoliapjovės. Tai – gana brangus, techniškai sudėtingas įrenginys, tad itin svarbu suprasti šio įrenginio konstrukcinius principus, laiku pastebėti variklio ir darbinės įrangos gedimus bei juos pašalinti. Tik tuomet bus užtikrintos minimalios išlaidos ir maksimalus darbo našumas bei saugumas. Kokį įrenginį pasirinkti, kaip jį naudoti ir prižiūrėti, kokią darbinę įrangą pritaikyti, pataria Mocevičiaus firmos „Ginalas“ vadovo pavaduotojas Eduardas Derenka.

Ką pasirinkti – žoliapjovę ar krūmapjovę?

Rinkdamiesi šį įrenginį, beje, liaudyje paprastai vadinamą svetimybe „trimeris“, atkreipkite dėmesį į tai, kad nešiojamosios žoliapjovės ir krūmapjovės skiriasi.
Krūmapjovės skirtos profesionaliam darbui – dažniausiai jomis pjaunami ploni medeliai jaunuose medynuose. Jų konstrukcija yra sudėtingesnė nei žoliapjovių; gaminant krūmapjoves naudojamos brangesnės medžiagos bei technologijos. Žinoma, pritaikius atitinkamą darbinę įrangą, krūmapjovėmis galima pjauti ir įvairią žolinę dangą.
Žoliapjovės – žolei pjauti skirti įrenginiai, jokiu būdu netinkantys vejai, mat pjaunama tokia žoliapjove ji neatrodys gražiai. Paprastai tokiomis žoliapjovėmis pjaunami kalvų, vejos pakraščiai, vietos prie šaligatvių, alpinariumų, medelių, krūmų ir kitų kliūčių ar objektų, esančių vejoje ar su ja besiribojančių.
Įrenginį reikėtų rinktis atsižvelgiant ne tik į tvarkomos aplinkos plotą, bet ir į tai, ką ketiname pjauti. Kuo didesnis pjovimo plotas, tuo galingesnės žoliapjovės ar krūmapjovės reikės. Jei ketinate pjauti medelius ar krūmynus – žoliapjovės gali nepakakti. Be abejo, su galingesniais įrenginiais darbai vyks žymiai greičiau, naudodamiesi jais lengviau sutvarkysite aplinką.
ATMINKITE!
Žoliapjovėmis su apačioje esančiu varikliu nerekomenduojama pjauti šlapios žolės. Lietui lyjant nerekomenduojama naudotis visomis elektrinėmis žoliapjovėmis. 

Kuri žoliapjovė verta didesnio dėmesio – elektrinė, akumuliatorinė ar benzininė? 

Žoliapjoves galima skirstyti į tris rūšis: elektrines, akumuliatorines ir benzinines. Pagrindinis elektrinių žoliapjovių trūkumas – ribotas judėjimas, mat tam trukdo laidas. Šios rūšies žoliapjovės lengviausios, varikliai – mažesnės galios. Elektros variklis gali būti montuojamas apačioje (tų žoliapjovių, kurių variklio galia 250–400 W) arba viršuje, taip pat kaip benzininių žoliapjovių su vidaus degimo varikliu.
Akumuliatorinės žoliapjovės leidžia laisvai judėti, dirba tyliai ir neteršia aplinkos, yra panašaus galingumo kaip elektrinės žoliapjovės, tačiau jų svoris didesnis. Akumuliatoriaus vargu ar pakaks kelioms valandoms.
Pačios populiariausios ir efektyviausios yra benzininės žoliapjovės. Renkantis jas, derėtų atkreipti dėmesį į variklį. Dažniausiai žoliapjovių vidaus degimo variklis – dvitaktis, kuro mišinys jam ruošiamas kaip ir motoriniams pjūklams – iš benzino ir dvitaktės, gamintojo rekomenduotos alyvos (santykiu 1:50). STIHL jau penkerius metus pasaulinei rinkai tiekia keturtaktį variklį 4-MIX su pagrindiniu keturtakčio variklio konstrukciniu elementu – dujų skirstymo mechanizmu. Šie varikliai turi įsiurbimo ir išmetimo vožtuvus, kėliklius ir kitas detales, būdingas keturtakčiam varikliui.
Tokio variklio tepimui ruošiamas toks pats kuro mišinys, kaip ir dvitakčiam, – benzinas maišomas su specialia alyva. Todėl jo darbui ir tepimui neturi įtakos įrenginio padėtis horizontalia, vertikalia ar kitomis kryptimis, jo priežiūra – žymiai paprastesnė nei klasikinio keturtakčio variklio. Kitų gamintojų keturtakčiai žoliapjovių varikliai turi karterį, į kurį, kaip ir automobiliuose, pilama variklinė alyva. Ji keičiama tam tikrais intervalais (rekomenduojama kas 50 darbo valandų). Šiuo atveju degalų rezervuaras pildomas grynu benzinu. 

Kaip paruošti žoliapjovę darbui ir kaip tinkamai ją prižiūrėti? 

Prieš pradedant darbus, reikėtų žinoti, ką ketinama pjauti, ir pagal tai sukomplektuoti darbinę įrangą – parinkti valo galvutę, plieninį peilį ir kt.
Žoliapjovių priežiūra, kurią turėtų atlikti naudotojas, yra paprastesnė nei, pavyzdžiui, motorinių pjūklų. Tačiau vis dėlto didelę dalį priežiūros darbų derėtų patikėti kompetentingiems specialistams, ypač jei žoliapjovė yra su keturtakčiu varikliu.
Kas keletą savaičių patariama išsukti variklio žvakę, nuvalyti priedegas, patikrinti tarpą tarp elektrodų (jis turėtų būti apie 0,6 mm). Oro filtras, jeigu jis popierinis, keičiamas pagal būklę (tada, kada ženkliai pasikeitusi jo spalva).
Karbiuratorius turėtų būti sureguliuotas taip, kad, dirbant laisva eiga, darbinė įranga nesisuktų. Kartą per savaitę ar bent jau kas keletą savaičių vieliniu šepečiu reikėtų išvalyti į duslintuvą montuojamą kibirkščių gaudytuvą. Mat, esant blogos kokybės kurui ar blogai veikiant karbiuratoriui, užsiteršęs kibirkščių gaudytuvo tinklelis dažnai sutrikdo variklio darbą. Ruošiant kuro mišinį, patariama vadovautis gamintojo rekomendacijomis, pateiktomis naudojimo instrukcijoje. Joje paprastai galima rasti informacijos ir apie būtiniausius techninės priežiūros darbus, kuriuos turi atlikti įrenginio naudotojas.
Pasibaigus darbų sezonui rekomenduojama išpilti degalus iš degalų rezervuaro. Dauguma žoliapjovių variklių turi rankinį siurbliuką karbiuratoriuje, tad net ir po ilgo laiko jį panaudojus variklis lengvai užsives (jei jis techniškai tvarkingas).

Koks yra žoliapjovėms skirtos darbinės įrangos pasirinkimas?

Žoliapjovių darbinė įranga yra paprastesnė ir lengvesnė, nes jos turi mažesnį reduktorių (arba visai jo neturi) bei mažesnę variklio galią. Neteisingas darbinės įrangos parinkimas gali turėti neigiamos įtakos darbo našumui, saugumui ar net kitų žoliapjovės konstrukcinių dalių pažeidimui. Žoliapjovėms su reduktoriumi dažniausiai montuojamas dvišakis metalinis peilis krūmynų kirtimui. Taip pat galimi peiliai su keturiomis ir aštuoniomis šakomis. Kuo didesnis šakų skaičius, tuo peilis tinkamesnis augmenijai su kietais stiebeliais ar dominuojančiomis medelių (krūmų) vienmetėmis ataugomis.

SVARBU. Nepamirškite, kad žoliapjovių reduktoriai – mažesni, todėl ypač svarbi tinkama tokios darbinės įrangos priežiūra. Diskeliais medienai ar trišakiais peiliais, sumontuotais ant žoliapjovių, dirbti tokiu intensyvumu, kaip krūmapjovėmis, nerekomenduojama. Taip pat būtina nepamiršti sumontuoti specialią apsaugą, skirtą darbui su šiais diskeliais.

Dvišakis peilis yra universalus, tinkamas tiek minkštesnei, tiek kietesnei žolei. Be to, jis yra lengvas, todėl greitai įsukamas ir žoliapjovėse su mažiausios galios varikliu. Galingesnėse žoliapjovėse galima montuoti ir lengvąjį trišakį peilį krūmynams ar net diskelius medienai, ypač kai žoliapjovė turi didelio sukimo momento variklį.
Metaliniai peiliai aštrinami plokščia (stambia trikampe) dilde, aštrinant paviršių, dažniausiai turintį 30º aštrinimo kampą.
Žoliapjovėms skirti metaliniai peiliai turi vienpusį aštrinamą paviršių, skirtingai nei trišakis peilis, skirtas profesionalioms krūmapjovėms.
Žoliapjovės lenktu kotu ir be reduktoriaus visuomet komplektuojamos su valo galvutėmis, skirtomis pjauti žolinę dangą tiek atviruose plotuose, tiek pakraščiuose, sunkiai vejapjove prieinamose vietose ir pan. Jos būna mažesnės ir lengvesnės už galvutes, skirtas krūmapjovėms, tačiau taip pat įvairių konstrukcijų. Dydis parenkamas atsižvelgiant į įrenginio variklio galią, nuo to priklauso ir valo storis. Ploniausias valas – 1,4 mm storio (elektrinėms žoliapjovėms). Optimalus, t. y. plačiausiai naudojamas šios grupės įrenginiams – 2,0 ir 2,4 mm storio valas. Nerekomenduojama naudoti didesnio našumo briaunuoto valo, nes padidėja variklio apkrova.
Tarpinis variantas tarp metalinių peilių ir galvučių su valu yra galvutės su paslankiais plastikiniais sparneliais. Jos paprastai turi tris paslankius keičiamus sparnelius su suformuotais ašmenimis. Svarbiausias jų privalumas – keičiami paslankūs peiliukai, kurie pjauna kaip ir metaliniai peiliai, bet įrenginys mažiau atmetamas į šoną sutikus kliūtį. Jų našumas yra mažesnis, plastikiniai sparneliai greičiau atšimpa, jais nepatariama pjauti sumedėjusių atžalų.

VERTA ĮSIDĖMĖTI!
Galvutės su plastikiniais sparneliais tinkamos kaip alternatyva metaliniams peiliams žoliapjovėse su lenktu kotu, kuriose nėra reduktoriaus.

Kas žinotina apie valus ir žoliapjovėms skirtas valų galvutes?

Valas paprastai yra skirtas pjauti minkštai ir neaukštai žolei. Pjaunant valu, žolė yra kapojama, ji pasklinda po visą nupjautą plotą. Didelis valo privalumas – juo galima pjauti arti bet kokių objektų, nebijant, kad valas juos palies (išskyrus medelius).
Žoliapjovėse gali būti montuojamos galvutės su dviem arba keturiais valo galais. Pastarosios, žinoma, bus našesnės, tačiau jos gali būti montuojamos tik galinguose įrenginiuose.

Derėtų paminėti, kad valai skiriasi ir savo forma. Plačiausiai naudojamas apvalios formos valas. Jis tinka tiek mažesnės galios įrenginiams, tiek krūmapjovėms. Kuo valo paviršius lygesnis, tuo pasipriešinimas pjovimui yra mažesnis, drauge mažėja ir pjovimo našumas. Apvalus valas su grioveliais pjovimo savybėmis yra panašus į jau aptartąjį, tik dėl oro srovių apytakos skleidžia mažiau triukšmo galvutei sukantis. Keturbriauniai ir penkiabriauniai valai pasižymi našumu ir geromis kirtimo savybėmis, bet čia būtina ir atitinkama variklio galia, kuri kompensuotų pasipriešinimą pjovimui.

Galvutės gali būti su keičiamais valo galais, ištraukiamu valu, pusiau automatinės ir automatinės.

  • Galvutės su keičiamais valo galais – pačios paprasčiausios: į jų vidų įterpiami atitinkamo ilgio valo galai su mazgu viename gale (gali būti užfiksuojami ir kitaip). Naudojami tol, kol sudyla; juos pašalinus, įdedami kiti. 
  • Galvutėse su ištraukiamu valu valas yra vyniojamas į ritę, kuri montuojama į galvutės korpusą. Priklausomai nuo valo storio ir galų skaičiaus, į ritę gali būti vyniojama 3–7 metrai valo. Sudilęs iki reikiamo ilgio, valas iš ritės ištraukiamas rankomis. 
  • Pusiau automatinėse galvutėse valo ištraukti rankomis nereikia. Jo galai išlenda tuomet, kai maksimaliais sūkiais sukantis galvutei apatine jos dalimi atsargiai stuktelima į žemės paviršių. Tada įspaudžiama pado spyruoklė, ritė su valu atsilaisvina, ir valo galai dėl išcentrinės jėgos išlenda į lauką. 
  • Automatinėse galvutėse valas išlenda be dirbančiojo pastangų, priklausomai nuo išcentrinės jėgos pasikeitimo dėl trumpėjančių valo galų. Tokios galvutės – pačios sudėtingiausios ir, žinoma, brangiausios.

Kaip užsidėti žoliapjovę ir ja dirbti?

Kad darbo procesas kuo mažiau vargintų ir dirbantysis kuo menkiau jaustų įrenginio svorį, reikia tinkamai paruošti įrenginį darbui. Dauguma profesionalių krūmapjovių turi ypač ergonomiškus diržus, sudarytus iš petnešų, diržo juosmeniui ir kablio su atrama. Tokia konstrukcija siekiama, kad didesnė krūmapjovės svorio dalis tektų juosmeniui. Paprastesnių krūmapjovių ir žoliapjovių diržai būna paprastesni – jie turi tik diržą per vieną petį arba petnešas, kurioms tenka įrenginio svoris.
Žoliapjovės lenktu kotu paprastai komplektuojamos be jokio diržo. Įrenginį pasikabinti ant diržų reikia taip, kad, jo nelaikant rankomis, tarp darbinės įrangos ir žemės paviršiaus būtų 20–30 cm atstumas. Taip surandama teisinga įrenginio padėtis, tad dirbant nereikia koto papildomai nei spausti žemyn, nei kelti aukštyn. Rankenų padėtį reikėtų susireguliuoti taip, kad rankos linkimo kampas per alkūnę būtų apie 120–130 laipsnių, o riešo linija – tiesi.

SVARBU!
Dirbant žoliapjove ar krūmapjove reikėtų turėti šias apsaugos priemones: skydelį veido apsaugai su ausinėmis ir akinius, batus neslidžiais padais, apsaugines pirštines ir tinkamus drabužius. Saugus atstumas nuo dirbančiojo – 15 metrų!